Baltarusijos stačiatikių bažnyčia turi ilgą laikąir drama, kupina dramos. Jos šimtametis tarnavimo Viešpačiui kelias pažymėtas nenutrūkstama kova su religiniais oponentais ir persekiojimo laikotarpiais. Pradėjęs formuotis atkaklaus pasipriešinimo katalikybei, bandžiusiai įsitvirtinti Baltarusijos žemėje, atmosferoje, XX amžiuje atsidūrė pačiame bolševikų antireliginio teroro tiglyje, kuris sunaikino daugumą geriausių jos atstovų.
Vienoje ankstyviausių kronikų, mininčių p.Bobruiskas, kuris tais metais buvo Lietuvos valdžioje, yra įrodymų, kad Romos bažnyčios atstovai bandė aktyviai paveikti savo gyventojus. Šis procesas būdingas daugumai vakarinės Rusijos dalies žemių, tačiau čia jis tapo aštresnis.
Įvykiai įgyja didžiausią dramąvidurio, kai per nenumaldomą religinį karą miestą praktiškai sunaikino Lietuvos kariuomenė, bandydama jėga nukreipti savo gyventojus nuo tėvų tikėjimo. Stačiatikių kazokai kartu su milicija, suformuota iš miesto gyventojų, bandė pasipriešinti, tačiau jie negalėjo ilgai atsispirti reguliarioms pajėgoms.
Istoriniai to laikmečio dokumentai liudijakad dėl žudynių, kurias Bobruisko miestui patyrė jį užgrobę lietuviai, iš šešių tūkstančių gyventojų išgyveno tik du šimtai žmonių, o dauguma pastatų buvo sunaikinti.
Kai miestas atsigauna po griuvėsiųStačiatikybė jame buvo atgaivinta pusantro šimtmečio, gretima su šiose dalyse pasodinta katalikybe. Tikrasis miesto dvasinio gyvenimo klestėjimas įvyko XVIII a. Pabaigoje, kai miestas istoriškai buvo prijungtas prie Rusijos imperijos. Šiuo laikotarpiu taip pat buvo suformuota Bobruisko vyskupija, kuriai priklausė nemažai parapijų, egzistavusių iki to laiko.
Vyskupijos vadovybė skyrė didelį dėmesį nepadidėjo ne tik jų parapijiečių skaičius, bet ir religinis švietimas. Tuo tikslu mieste buvo atidaryta pirmoji tų laikų regioninė mokykla, kurios mokiniai buvo mokomi tokių disciplinų kaip retorika, bendroji ir sakralinė istorija, taip pat stačiatikių tikėjimo pagrindai - katekizmas.
Taip pat aktyviai siekiama kurti naujas bažnyčias.Yra žinoma, kad 1812 m., Baigus statyti Bobruisko tvirtovę, tik jos ribose buvo septynios bažnyčios, tarp kurių reikšmingiausios buvo Šv. Petro katedra, pastatyta Kazanės Dievo Motinos ikonos garbei, ir Šv. Aleksandro Nevskio katedra.
Tai tapo tikru bažnyčios architektūros šedevrušventykla didžiosios kankinės Sofijos garbei, pasirodžiusi miesto kapinėse 1829 m. Jis pastatytas mieste gyvenusio neseniai vykusio karo su Napoleonu dalyvio pulkininko Rosenmarko iniciatyva ir aukomis.
Įspūdinga statistika, kadpradžioje vadovavo Bobruisko vyskupijai. Pasak jos pranešimų, tuo metu šiame palyginti nedideliame mieste buvo dešimt stačiatikių bažnyčių ir penkios parapinės mokyklos. Vyskupijoje taip pat gausu namų bažnyčių.
Nuo tada yra tos pagarbos įrodymaikuris šventė miestiečių stačiatikių šventes, tarp kurių ypatingą vietą užėmė Mirlikio stebukladario Mikalojaus paminėjimo diena. Šias šventes, rengiamas du kartus per metus, lydėjo kryžiaus procesijos visoje šalyje ir maldos pamaldos.
Bažnyčia, kuri susikūrė per pastaruosius šimtmečiusspindesį greitai sunaikino bolševikai, įvykdę valstybės perversmą 1917 m. Remiantis daugelio tyrinėtojų parodymais, tais metais ypatingą žalą patyrė būtent Bobruisko vyskupija. Naujosios valdžios institucijos negailestingai sunaikino tai, kas ilgą laiką buvo pastatyta iš žmonių aukų. Iki 1925 m. Mieste liko tik trys bažnyčios, kadaise garsėjusios bažnyčių pastatais. Tapo nepaprastai pavojinga ne tik tarnystei, bet ir atvirai išpažinti tikėjimą. Tačiau niekas negalėjo užgesinti dvasinio miesto gyvenimo.
Ypatingas ateistinio teroro intensyvumas, kurisnukentėjo visa Baltarusijos stačiatikių bažnyčia, nukrito 1937 m., pasižymėjęs bendru vyriausybės vykdomų baudžiamųjų priemonių antplūdžiu. Šiuo laikotarpiu daugelis dvasininkų atstovų ir paprastų parapijiečių buvo areštuoti ir vėliau sušaudyti. Savo žemiškąją kelionę kankino ir Bobruisko vyskupas Filaretas (Ramenskis).
Tam tikri Bobruisko vyskupijos atlaidaigavo karo metais, kai vyriausybei paaiškėjo, kad priešui nugalėti reikia galingos konsoliduojančios ir vienijančios jėgos. Tai galėjo būti tik stačiatikių tikėjimas, kuris šimtmečiais buvo dvasinis žmonių šerdis. Šiuo laikotarpiu daugelis dar gyvų dvasininkų grįžo iš įkalinimo vietų. Per pamaldas, kurias jie atliko apgriuvusiuose bažnyčios pastatuose, jie palaimino parapijiečius kovoti su bendru priešu.
Valdžios požiūris į bažnyčią dramatiškai pasikeitėpokario metais, kai, jų nuomone, tam nebuvo praktinio poreikio. Tai ypač akivaizdu vadinamųjų Chruščiovo persekiojimų laikotarpiu. Buvo viešai paskelbta, kad Baltarusija turėtų tapti pirmąja iš sąjunginių respublikų, nutraukusių „religinį svaiginimąsi“. Tai buvo naujo persekiojimo prieš bažnyčią laikotarpio pradžia. 1963 m. Paskutinė stačiatikių bažnyčia buvo uždaryta Bobruiske, vėliau perstatyta į sporto ir poilsio kompleksą.
Kaip ir visoje šalyje, dvasinio gyvenimo atgimimasBaltarusijoje yra susijęs su demokratinėmis reformomis, vykdomomis perestroikos laikotarpiu. Šiame procese dalyvavo ir Bobruisko vyskupija. Šv. Mikalojaus katedra, anksčiau atimta iš tikinčiųjų ir daugelį metų naudojama grynai pasaulietiniams tikslams, vėl atvėrė duris savo parapijiečiams. Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos prasideda aktyvus anksčiau iš jų atimtų bažnyčių pastatų perkėlimo ir naujų statybų procesas.
2009 m. Ji atnaujina savo veikląsocialinis Bobruisko vyskupijos skyrius. Jis yra atsakingas už bendradarbiavimo su valstybės institucijomis užmezgimą, lėšų skurstantiems rinkimą ir įvairią veiklą, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į socialiai pažeidžiamų visuomenės sektorių problemas.
Iki 2012 m. Bobruiske buvo septyniveikiančios šventyklos, prie kurių vienoje buvo atidarytas dvasinis ir edukacinis centras. Remiantis gyventojų liudijimu, 2004 m. Spalio 25 d. Šventojo Sinodo sprendimas, pagal kurį buvo suformuota nauja Bobruisko ir Bichovo vyskupija, turėjo didelę reikšmę stiprinant miesto religinį gyvenimą. Tai leido iš esmės supaprastinti penkiasdešimt penkių jos teritorijoje esančių parapijų administracinį vadovavimą.
