Jei periodinė eilėraščio struktūra,elegy arba eilėraščio romanas turi lygiai keturiolika eilučių ir šimtas aštuoniolika skiemenų, o tai reiškia, kad tai yra pati Onegino kulka. Šis komponentų skaičius nekeičiamas. Tokia stana taip pat yra ekologiška mažuose eilėraščiuose, kurie yra jausmingas sklypo brėžinys. Vizualiai ir intonaciškai jis gali būti suskirstytas į keturias dalis, kurių kiekvienas pasižymi tam tikru rimimo būdu, kuris prisideda prie susidomėjimo ir padeda išlaikyti skaitytojo dėmesį.
Onegino strofa remiasi sumaniususipina trys formos: oktava, ketureilis ir „Šekspyro“ sonetas. Vyriškų ir moteriškų rimų kaita joje yra nuolatinė ir natūrali. Šiuo atveju pirmasis posmas yra visada moteriškas (w - priešpaskutinio skiemens kirčiavimas), o paskutinis - vyriškas (m - paskutinio skiemens kirčiavimas).
Ši strofa naudoja sudėtingą, bet labai harmoningą rimą:
Įdomu tai, kad panaši seka 2008 mLa Fontaine'o eilėraščiai buvo atsitiktinio pobūdžio: jis spontaniškai „atskiedė“ jį laisvaisiais rimmais, nepriimdamas iš anksto nustatyto pagrindo suvaržymo. Tai labai panašu į transformacijas, kurias sukuria evoliucija, norėdama Žemei atskleisti naujos rūšies brangakmenį. Šis versijų variantas buvo būdingas 17-18 amžių prancūzų poetams, kurie rašė lengvabūdiško turinio ironiškus kūrinius.
Auksinė strofa garsėja tuo, kad ją lengva įgyvendinti.lyriniai poetiniai dizainai. Jai ypač tinka lyriniai eilėraščiai ir pita elegijos. Kodėl Onegino strofa buvo naudojama ir kitų garsių poetų kūryboje?
Onegino strofa yra kompoziciškai užbaigtaeilėraštis. Pirmame ketureilyje paslėpta posmo tema; antrajame ketureilyje vyksta veiksmo plėtra; trečiasis apibūdina kulminaciją; o kupletas pabaigoje yra išvada aforizmo pavidalu. Tokia kompozicija patogu rašyti eilėraščius, kuriuose forma bus kartojama daug kartų, tuo pailgindama įvykio liniją. Todėl ten, kur yra dainų tekstai ir dideli kūrinių kiekiai, ten dažnai būna Onegino strofa. Ši taikymo įvairovė suteikia pagrindo teigti, kad joje esanti kompozicija yra harmoninga ir tvirta.
