Šiais laikais sunku tai įsivaizduotikadaise žemėje nebuvo žmonių ir miestų, kuriuose jie gyvena, taip pat nebuvo kelių ir ariamos žemės. Bet faktas yra tas, kad visais geologiniais laikotarpiais vandenynas buvo, ir kaip ir šiandien, jūros bangos riedėjo tarp jo ir krantų. Iš tikrųjų seniausias mūsų planetos kraštovaizdis yra banguojančio vandens paviršiaus vaizdas, apimantis jį dviem trečdaliais. Kiek poetų įkvėpė jūros bangos! Bet ar jų aprašymas atspindi tikrąją šio reiškinio esmę?
Mes žiūrime į nuotraukas:Jūros bangos mums atrodo, kad slenka per vandens koloną. Bet paaiškėja, kad taip nėra. Jei atidžiai pažvelgsime į drožlę ar bet kurį kitą ant vandens esantį daiktą (pavyzdžiui, valtį), pastebime, kad artėjančios jūros bangos jo ne pastumia, o tik pakelia, tada nuleidžia. Lygiai taip pat ir pageltęs laukas nerimauja vėjo gūsiais aukštyn ir žemyn. Jo ausys ir stiebai nekeičia savo vietos ir nesisukinėja iš vienos sekcijos į kitą. Jie tik šiek tiek atsigula į priekį, o paskui vėl grįžta į pradinę padėtį. Bet mes to nematome, nes mes stebime „bangas“, bėgančias per lauką vieną po kitos, ir visos kviečių ausys lieka toje pačioje vietoje.
Bet grįžkime prie mūsų temos.Dėl kokios priežasties kyla šios gražios, greitos ir stiprios jūros bangos, kurių nuotraukos gali išjudinti mūsų vaizduotę ir net pasivyti baimę dėl savo išvaizdos? Ją žino net vaikai: "Vėjas, vėjas! Tu esi galingas!" Jos gūsiai atsitrenkia į vandenį ir „lenkia“ jo paviršių. Todėl dalis jos nusilenkia, o dalis pakyla aukštyn. Tuo pačiu metu jaudulys perduodamas į kitus taškus ir užfiksuoja didžiulius plotus. Ir dabar mes jau stebime horizontalų efektą, perduodamą dideliu greičiu. Žemės drebėjimo sukeltos bangos taip pat labai greitai išplito. Be to, jie pastebimi ne tik vandenyje, bet ir žemės paviršiuje.
