Žmonijos istorijoje su savo įvairovekultūros tendencijos visada buvo tam tikri žmonių sluoksniai, savo elgesiu ir vertybinėmis orientacijomis, kurios netelpa į bendrą standartą ir yra tradicijų, peržengiančių visuotinai priimtas normas, tačiau turinčių įtakos visuomenės gyvenimui, nešėjai. Rusijoje ryškus to pavyzdys – kalėjimų subkultūra, į įstatymų besilaikančių piliečių gyvenimą atnešusi daugybę kalėjimo frazių, tapusių šiandien plačiai paplitusio žargono pagrindu.
Kadangi banditas kalėjimo frazės yra dalisRusų kalba (patinka mums tai ar ne), jie taip pat pateko į tyrinėtojų akiratį, kaip ir visi kiti ją sudarantys elementai. Mokslininkai pradėjo rimtai tyrinėti šį reiškinį dar XIX amžiuje ir nustatė įdomų faktą. Paaiškėjo, kad vagių žargonas ne tik turi ryšį su slaptąja rusų pirklių kalba, bet ir yra jos produktas. Net pats jo pavadinimas – „fenya“, kilęs iš visiškai nekalto žodžio „ofenya“, kuris reiškia keliaujantis prekybininkas, prekiautojas.
Manoma, kad slaptosios kalbos sukūrimo priežastisslypi noru nuslėpti nuo smalsių ausų viską, kas susiję su komercinėmis paslaptimis – prekių gavimo šaltinius, pirkimo kainas, įgyvendinimo planus ir daug daugiau. Tačiau čia ir prasideda kelias, vedantis nuo sąžiningo prekeivio parduotuvės iki vagių duobės. Faktas yra tas, kad patys pirkliai vadino save „obsetilniki“, ir, matyt, ne veltui – veiksmažodis „įkyrus“ jų kalboje reiškė apgauti, palikti kvailį... Akivaizdu, kad slapta kalba taip pat buvo keičiamasi informacija apie tai, kur ir kaip sukčiauti.
Tačiau daugelis rimtų tyrinėtojų ir tarpjuos akademikas D.S. Lichačiovas laikėsi nuomonės, kad kalėjimo frazės vargu ar gali būti patikima sąmokslo priemonė. Konkrečios vagių kalbos gali greičiau išduoti užpuoliką, nei nuslėpti jo ketinimus. Be to, nors ir prisotintas būdingų žargono posakių, jis ne tiek, kad būtų nesuprantamas kitiems. Teisingiau būtų manyti, kad „duok velnių“ tikslas yra atskleisti vagiui „savo“ ir kartu su kitais ženklais: apsirengimo manieromis, eisena, tatuiruotėmis, gestais ir pan. jo priklausymas nusikalstamam pasauliui.
Dar viena priežastis, kodėl kalėjimo žargonasposakiai, frazės ir kiti būdingi kalbos elementai negali būti naudojami sąmokslui – juos lengva įsisavinti kitiems. Pavyzdžiui, teisėsaugos pareigūnai, tai yra tie, nuo kurių reikia saugoti paslaptis, lengvai įsisavina specifinį žodyną. Tą patį galima pasakyti ir apie įkalinimo vietų ministrus, ir apie kalinius, kurie buvo įkalinti, tačiau vis dėlto nepriklauso nusikalstamam pasauliui. Praktika rodo, kad vagių kalba yra pirmas dalykas, kurį supranta kiekvienas naujas kalinys.
Yra klaidinga nuomonė, kad tipiškas kalėjimasfrazės dingsta iš vagių pasaulio leksikos ir pakeičiamos naujomis, kai tik jų prasmė tampa žinoma operatyviniams darbuotojams. Tai netiesa. Šios srities tyrimai rodo, kad daugelis žargono elementų egzistuoja šimtmečius.
Pakanka prisiminti gerai žinomus žodžius: kvailys (tiklus paprastasis) schmon (Paieška), dibs (pinigai), policininkas (policijos pareigūnas), turgus (pokalbis, ginčas) ir daugelis kitų.Šie šiandien vartojami posakiai aptinkami prieš revoliuciją išleistame kriminalinio pasaulio kalbos mokymosi vadovėlyje, skirtame tyrėjams ir pavadintame „Vagių žargonu“. Vagių muzika“.
Taip pat reikia pažymėti, kad kalėjimo frazės irposakiai, nepaisant viso savo išorinio nepatrauklumo, dažnai turi gilias tautines šaknis. Kiekviena „urka“ – taip dažnai save vadina šio socialinio sluoksnio atstovai, yra tam tikro regiono gimtoji, o jos „fene“ dažnai pasitaiko posakių, atspindinčių gimtosios vietovės kalbines ypatybes. Pavyzdžiui, didžioji rusų kalba „vagių muziką“ praturtino žodžiais, paimtais iš įvairių Rusijos regionų tarmių, pvz. bazinis (rėkti ir keiktis), kormoranas (smulkus, naujokas vagis), vargintis (kalbėk žargonu) ir pan.
Ypač aktyvus vagių asimiliacijos procesaspopuliarių posakių kalba tapo masinių stalininių represijų laikotarpiu, kai milijonai žmonių atsidūrė GULAG. Per šį laikotarpį vagys „Fenya“ patyrė galingą įvairių vietinių tarmių ir tarmių įtaką. Be to, jame yra miesto slengo elementų ir įvairių tipų profesinio žargono. Būdinga ir tai, kad iki tol gerokai pasikeitusi vagių kalba tiek kasdieniniame, tiek politiniame lygmenyje atspindėjo daugelį tuometinio pasaulio realijų.
Yra žinoma, kad nuo dvidešimtojo iki šeštojo dešimtmečioįvairių visuomenės sluoksnių atstovai ilgą laiką tarnavo įkalinimo vietose. Tarp jų buvo apleisti valstiečiai, darbininkai, buvę didikai, kariškiai, dvasininkai ir daugelis kitų. Visi jie, atsidūrę už spygliuotos vielos, greitai įsisavino ten priimtą žargoną ir įvedė į jį įvairius savo žodyno elementus. Visuotinai pripažįstama, kad būtent šiuo laikotarpiu „fenija“, atsižvelgiant į joje įvestus pokyčius, tapo visuotinai priimta visų kalinių kalba, nepaisant jų stovyklos statuso.
Tie milijonai GULAG kalinių, kuriepasisekė išeiti į laisvę, jie atsinešė žargono, kuris per įkalinimo metus tapo neatsiejama jų žodyno dalimi. Būtent didžiulis kalbėtojų skaičius suteikė šiai „bandytojų muzikai“ didelę įtaką ne tik šnekamajai, bet ir literatūrinei laisvos visuomenės kalbai.
Taigi Sovietų Sąjungoje, atsižvelgiant į josAtsirado „Ypatingas vystymosi kelias“, savitas išraiškingumu ir kalbiniu turtingumu kalėjimo žargonas, kurio frazės ir žodžiai neturi analogų jokia kita pasaulio kalba. Būdamas „Babilono pandemonija“ ir kalbų, pažiūrų ir idėjų apie pasaulį mišiniu, GULAGAS – didžioji žmonių tragedija, tapo palankia dirva vagių velnio kūrybai ir plitimui. Savo platybėse jis pakilo į negirdėtas aukštumas.
Kalėjimo frazės tapo neatsiejama rusų kalbos dalimikalba. Yra žinoma, kad daugelis inteligentijos atstovų, ypač humanitarinių mokslų, perėjusių stalinizmo stovyklas, savo užrašuose pažymėjo, kad jie nevalingai pateko į šios laukinės ir šviesios stichijos, tapusios tikros liaudies kalbos koncentratu, įtaką. Jie visiškai teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad be šio savotiško žargono žodyno, nuostabios į jį įtrauktų žodžių etimologijos, šaknų ir bruožų išmanymo ne tik rusų kalbos, bet ir Rusijos istorijos, o dėl to ir kultūra. visuma, nuskurs.
Tęsiant pokalbį apie „vagių muzikos“ ryšį su tarmių žodynu, o taip pat nagrinėjant kalėjimo frazes ir jų reikšmę, be kita ko, dera prisiminti labai dažną kriminaliniame pasaulyje žodį. tinkas (Bleizeris). Jo etimologija pakankamai įdomi. Kartą tarp klajojančių prekeivių tai reiškė pieštą moterišką skarelę (matyt iš slaviško žodžio petta - grožis). Iš pradžių tai turėjo tą pačią reikšmę tarp vagių.Yra žinoma, kad ilgomis priverstinės dykinėjimo valandomis kaliniai dažydavo nosines ir siųsdavo jas namo dovanų. Tačiau laikui bėgant jų produktai gavo pavadinimą antspaudai (iš žodžio purvinas, purvinas), o buvęs jų pavadinimas perduotas švarkams, o ne anksčiau vartotas žodis pakelti.
Reikėtų pažymėti, kad yra gana juokingųkalėjimo frazės ir posakiai. Pavyzdžiui, neišmanantysis atsidurs aklavietėje, kai išgirs frazę „karstas su muzika“. Pasirodo, tai ne kas kita, kaip paprastas fortepijonas. Arba grynai bažnytinis žodis „altorius“, vartojamas kaip teisėjų stalas. O žymaus prancūzų kino aktoriaus Belmondo vardą pavartoti reikšme atrodo visai juokinga labai kvailas žmogus, visiškas kvailys. Apskritai kalėjimo frazės yra šaunios ir nelabai, dažnai pastatytas remiantis įprastoje kalboje vartojamais posakiais ir suteikiant jiems naują, kartais visiškai netikėtą prasmę, dėl ko jie tampa komiški.
Kaip bebūtų keista, bet apie liūdnai pagarsėjusio formavimąsi„Vagių muzikai“ didelę įtaką padarė dvi žydų kalbos – hebrajų ir jidiš. Tai atsitiko po to, kai ikirevoliucinėje Rusijoje, priėmus įstatymą dėl žydų gyvenvietės, buvo suformuotos kompaktiškos jų gyvenamosios vietos. Jose neskubėjo kurtis etninės (šiuo atveju žydų) organizuotos nusikalstamos grupuotės. Jų nariai tarpusavyje bendraudavo jidiš arba hebrajų kalba – policijos pareigūnams visiškai nesuprantamomis kalbomis, nes žydai nebuvo priimami į tarnybą, todėl nebuvo ir vertėjų. Laikui bėgant šie posakiai suformavo specifinį kalėjimo žargoną, kurio frazių ir atskirų žodžių valdžia negalėjo suprasti.
Pavyzdys yra gerai žinomas žodis schmon (Paieška). Jis kilo iš hebrajų kalbos shmone (aštuoni), ir tai nėra atsitiktinumas.Faktas yra tas, kad Rusijos pietuose, kur žydai dažnai apsigyvendavo ir kur jiems tekdavo atlikti bausmę, pagal nustatytą grafiką aštuntą valandą vakaro buvo atliekamos kratos kalėjimo kamerose. Būtent semantinis ryšys tarp apsaugos veiksmo ir laiko, kuriuo jis buvo atliktas, lėmė vagių pasaulyje įsišaknijusią išraišką.
Kitas skolinimosi iš hebrajų kalbos, šį kartą jidiš, pavyzdys yra žodis fraerkilęs iš Frej (laisvė). Jis skirtas žmonėms, kurie nėra buvę kalėjime ir neturi atitinkamos patirties. Beje, mūsų gyvenime taip vartojamas žodis blatas (Pavyzdžiui, gauti ką nors už dyką) taip pat kilęs iš jidiš. Jis pagrįstas žodžiu Die Blatte - rašomojo popieriaus lapas arba raštelis. Šiuo atveju turime omenyje tinkamo asmens pažymą, reikalingą byloms sutvarkyti.
Kaip minėta aukščiau, kalėjimo slengas yra frazėso atskiri nusikalstamame pasaulyje vartojami žodžiai ne kartą tapo kalbininkų tyrimų objektu. Tai prasidėjo XIX amžiuje, kai V.I. išleido slengo žodynus. Dahlas ir I.D. Putilinas. Tačiau ypatingą visuomenės susidomėjimo šia kalbotyros sritimi antplūdį išprovokavo 1908 m. pasirodęs žodynas, sudarytas V. F. Trachtenbergas, vienas garsiausių XX amžiaus pradžios aferistų.
Šis iškilus sukčius išgarsėjo pardavimuPrancūzijos vyriausybei Maroko kasyklos, su kuriomis jis neturėjo nieko bendra ir kurių niekada nebuvo matęs. Atsidūręs po daugybės ir „šlovingų“ nuotykių Taganskajos kalėjime, laisvalaikį jis užpildė rinkdamas medžiagą vagių žodynui, kuriame buvo kalėjimo žargonas - frazės su vertimu.
Po jo sensacingo publikavimo skirtingais laikaisbuvo išleisti ir kitų rengėjų žodynai, tačiau, kaip rodo net ir paviršutiniškiausia pažintis su jais, visi jie buvo tiesiog nukopijuoti iš ankstesnio autoriaus ir su nauju parašu atiduoti leidėjui. Taigi V. Lebedevo žodynas, išleistas praėjusio amžiaus 2 dešimtmetyje, yra šiek tiek papildytas Trachtenbergo leidimas, o V.M. Popovas tapo Lebedevo darbo pakartojimu. Toliau S.M. Potapovas išleido savo žodyną, kuris niekuo nesiskiria nuo Popovo leidimo. Beje, būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti vėliau plačiai praktikuoto leksikografinio plagiato pagrindai.
Šiuolaikinio banditų žargono žinovai tikikad mūsų dienomis jis išgyvena ne pačius geriausius savo laikus. Jų nuomone, tai nuolat degraduoja. Viena iš šio reiškinio priežasčių vadinamas pasikeitęs įkalinimo vietų kontingentas. Tarp tų, kurie atsiduria už spygliuotos vielos, nemaža dalis lumpenų – žmonės su itin primityviu žodynu. Įtakoja ir žemas jaunimo kriminogeninio sluoksnio išsivystymo lygis. Apskritai daugelis yra linkę teigti apie kalinių pasaulio „moralės nuosmukį“.
„Mediazona“ vyriausiasis redaktorius Sergejus Smirnovas,pokalbio su dabartiniais kaliniais jis parinko 15 kalėjimo frazių, jo nuomone, leidžiančių susidaryti vaizdą apie šiuolaikinę Rusiją. Šiame ne kartą publikuotame dokumente apibendrintas kelias, kurį rusų banditų žargonas nuėjo daugelį dešimtmečių. Neatmetant klausimo apie jo atspindžio šiuolaikinio gyvenimo objektyvumą, galima visiškai užtikrintai teigti, kad frazeologiniu požiūriu tai neabejotinai liudija nenutrūkstamą dabartinio „feni“ ir buvusių šalies gyventojų kalbos tęstinumą. ne tokios atokios vietos. Tai „be rinkos“!
