Prieš kelis šimtmečius žmogaus įtakagamta buvo nepaprastai nereikšminga, tačiau, vykstant mokslo ir technikos pažangai, civilizacija pradėjo daryti įtaką aplinkai tiek, kad šiandien aplinkos problema yra viena iš aktualiausių visame pasaulyje. Dvidešimtajame amžiuje įvyko didelis gamybos ir žmogaus veiklos vystymosi šuolis, todėl atsirado pramoninės gamyklos ir gamyklos, kurios pradėjo gaminti techninę įrangą, palengvinančią visų žmonių gyvenimą. Tačiau didelis komfortas sukėlė neigiamas pasekmes, kurios paveikė gamtos išteklius ir visą Žemės biologinę bendruomenę.
Taigi, pavyzdžiui, miškų naikinimas perilgas laikas lėmė gyvūnų, paukščių ir žinduolių migraciją. Ir kadangi gamtoje viskas yra tarpusavyje susiję, nutrūkus grandinei maisto sistemoje, prasideda atskirų gyvūnų, augalų ar vabzdžių išnykimo procesai. Štai kodėl šiuo metu jie bando sumažinti žmogaus poveikį gamtai ir kompensuoti išteklius, kuriuos reikia sunaudoti (miško sodinimas, druskingo vandens gėlinimas ir pan.).
Pažymėtina, kad žmogus, būdamasvienintelis tvarinys Žemėje, turintis proto ir valios, neturėtų būti orientuotas į vartotoją apie viską, ką jam suteikia planeta. Priešingai, žmonija turėtų stengtis suderinti savo gyvybines funkcijas ir suderinti ją su gamtos dėsniais. Būtent tuo pasaulio bendruomenės pastangos yra nukreiptos šiuo metu, ir dėl to mūsų civilizacija pamažu pradeda pereiti į kokybiškai naują savo išsivystymo lygį. Vis daugiau ir daugiau diegiama gaminant ekologiškas technologines naujoves, kurių pavyzdžiai gali būti: automobilių srityje - elektromobiliai, šilumos tiekimo srityje - geoterminiai katilai, elektros gamybos srityje - vėjo ir saulės jėgainės. Todėl šiandien galime pasakyti, kad neigiamas žmogaus poveikis gamtai pamažu mažėja. Žinoma, iki gerų aplinkosaugos rezultatų dar labai toli, tačiau šiandien jau pradėta.
Радует и то, что сами люди начинают осознавать pražūtingas tolesnis gamtos naikinimas ir pamažu pereinama prie sveikos gyvensenos. Lėtai, bet užtikrintai, gyventojų srautas iš miesto centro vyksta į priemiesčius ir kaimo vietoves, nes daugelyje didžiųjų miestų didžiausia leistina CO (anglies monoksido) norma kelis kartus viršija maksimalią leistiną koncentraciją. Auga didmiesčių skaičius, kur žmogaus poveikis gamtai yra minimalus. Visa tai rodo, kad žmonija pamažu pradeda tolti nuo siaučiančios gamtos išteklių vartojimo sistemos ir pereina prie darnaus vystymosi sistemos.
Šiuolaikinė naftos ir dujų pramonė taip patyra laipsniško koaguliacijos proceso metu, nes visa ištirta nafta Žemėje truks dar daugiausia 50 metų. Tai net labai žmogiškasis standartas yra labai trumpas laikas, todėl visos išsivysčiusios šalys jau seniai investuoja savo kapitalą į ekologišką naujų išteklių gamybą. Visiškai naujas požiūris yra atsinaujinančių degalų paieška. Kaip pavyzdį galima paminėti biokurą, kurį galima auginti tam skirtoje vietoje. Dėl viso to žmogaus įtaka gamtai pamažu įgyja teigiamą pobūdį.
Apibendrindami šią įdomią temą galimedaryti išvadą, kad mūsų civilizacija pagaliau suprato, kad neįmanoma tęsti ir toliau naikinti gamtos išteklių, nes tai nieko gero neduos. Neigiamas žmogaus poveikis gamtai jau pasireiškia kataklizmų ir globalių klimato pokyčių forma. Visa tai dar kartą pabrėžia faktą, kad visi žmonės Žemėje yra atsakingi už tai, kas šiandien vyksta su planeta, ir tik bendromis pastangomis mūsų civilizacija gali įveikti visus sunkumus.
