Apibūdinant pasaulio kalbas, naudojami kalbos mokslininkaiįvairūs klasifikavimo principai. Kalbos suskirstytos pagal geografinį (teritorinį) principą, artumą prie gramatinės struktūros, kalbinės reikšmės pagrindu ir naudojimą gyvoje kasdieninėje kalboje.
Naudodamas pastarąjį kriterijų, mokslininkaipadalinti visas pasaulio kalbas į dvi dideles grupes - pasaulio gyvas ir negyvas kalbas. Svarbiausias pirmasis bruožas yra jų naudojimas kasdienėje kalboje ir kalbos praktikoje santykinai didelė žmonių (žmonių) bendruomenė. Gyvena kalba nuolat naudojama kasdieniame komunikate, keičiasi, tampa vis sudėtingesnė ar supaprastinama.
Labiausiai pastebimi pokyčiai vyksta žodynuose.(kalbos žodyną): kai kurie žodžiai tampa pasenę, įgyja archajišką spalvą, o atvirkščiai - vis daugiau naujų žodžių (neologizmų) atrodo, kad jie nurodo naujas sąvokas. Kitos kalbos sistemos (morfologinė, fonetinė, sintaksė) yra inertiškesnės, keičiasi labai lėtai ir nepastebimai.
Negyvoji kalba, skirtingai nuo gyvenimo, nenaudojama kasdienėje kalbos praktikoje. Visos jos sistemos yra nepakeistos, konservuojamos, nepakeičiamos. Negyvoji kalba, užfiksuota įvairiuose raštuose paminkluose.
Visos negyvos kalbos gali būti suskirstytos į dvi didelesgrupės: pirma, tie, kurie vieną kartą, tolimoje praeityje, buvo naudojami gyvam bendravimui, o vėliau dėl įvairių priežasčių daugiau nebebuvo naudojami gyvo žmogaus bendravimo (lotynų, senovės graikų, koptų, senovės norvegų, gotikos). Antroji negyvų kalbų grupė yra ta, kurioje niekas niekada nekalbėjo; jie buvo sukurti specialiai bet kokių funkcijų vykdymui (pavyzdžiui, senosios slavų kalbos, krikščionių liturginių tekstų kalba, atsirado). Negyvoji kalba dažniausiai virsta gyvu, aktyviai naudojama (pvz., Senovės graikų kalba pakeista į modernias Graikijos kalbas ir dialektus).
Lotynų kalba užima labai ypatingą vietą tarp kitų. Be abejo, lotyniška kalba yra negyvoji kalba: kalbant gyvai, ji nebuvo naudojama jau nuo šeštojo amžiuje.
Bet, kita vertus, labiausiai buvo rasta Lotynų kalbaplačiai naudojama farmacijos, medicinos, mokslinės terminijos, katalikų garbinimo (lotynų kalba yra oficiali "oficiali" Šventojo Sosto ir Vatikano valstybės kalba). Kaip matome, "mirę" lotynai aktyviai naudojami įvairiose gyvenimo, mokslo ir pažinimo srityse. Visos rimtos filologinės aukštojo mokslo įstaigos studijų metu būtinai apima lotynų kalbą, taigi išlaikant klasikinio liberaliojo ugdymo tradicijas. Be to, ši negyvoji kalba yra šimtmečius praėjusių trumpų ir gausių aforizmų šaltinis: jei nori taikos, pasiruošti karui; prisiminti mirtį; gydytojas, išgydyk save - visos šios žinomos išraiškos yra iš lotynų kalbos. Lotynų kalba yra labai logiška ir darni kalba, mesti, be perviršių ir verbalinės lukšto; tai naudojama ne tik utilitariniais tikslais (rašant receptus, formuojant mokslinį tezaurą), bet ir tam tikru mastu yra modelis, kalbos standartas.
