Orthoepija vadinama visų tarimo normų visumaliteratūros kalba, taip pat atskira lingvistikos dalis, kuri tiria šių normų veikimą. Orthoepija kaip sekcija pateikia rekomendacijas dėl įvairių garsų, garso derinių, gramatinių formų, kitų kalbų pasiskolintų žodžių tarimo.
Žodinės kalbos pagrindas yra tokios sąvokos kaiptarimas ir stresas. Labai dažnai jie nėra tinkamai atspindimi laiške, todėl svarbu žinoti, kaip ištarti žodžius literatūros kalba, ypač todėl, kad žodinė kalba vystosi labai sparčiai ir dažniau. Tai ne paslaptis, kad pastaraisiais metais žmonės pradėjo skaityti ir rašyti mažiau, kalbėti ir klausytis.
Pagrindinė problema yra ta, kad dažnai pažeidžiamos esamos ortoepinės normos. Kas sukėlė šias klaidas? Apsvarstykite išsamiau šias klaidas ir taisykles, kurios padės išvengti jų.
Rusų literatūros kalbos ortopedinės normosreguliuoti teisingą garsų tarimą skirtingose fonetinėse pozicijose, su kitais garsais, tam tikromis gramatinėmis formomis ir atskirais žodžiais. Skirtingas tarimas yra vienodumas. Ortoepinės prigimties klaidos gali neigiamai paveikti klausytojų kalbos suvokimą. Jie gali nukreipti pašnekovo dėmesį į pokalbio esmę, sukelti nesusipratimus ir dirginimą. Vadovaujantis ortoepinėmis normomis, tarimas palengvina komunikacijos procesą ir daro jį efektyvesnį.
Orthoepijos normos nustato kalbos fonetinę sistemą. Kiekvienai kalbai būdingi fonetiniai įstatymai, reglamentuojantys jų sukuriamų garsų ir žodžių tarimą.
Rusų literatūros kalbos pagrindasTačiau Maskvos adverbas rusų ortoepijoje išskiria vadinamąsias „jaunesniojo“ ir „vyresnio amžiaus“ normas. Pirmajame yra išskirtiniai šiuolaikinio tarimo bruožai, antrasis atkreipia dėmesį į senas Maskvos ortoepines normas.
Pagrindinės tarimo taisyklės
Rusų kalba tik tie, kurie yra aiškiai išreikšti.balsai, kurie yra streso metu: sodas, katė, dukra. Tie balsiai, kurie yra nestabilioje padėtyje, gali prarasti aiškumą ir aiškumą. Tai yra mažinimo įstatymas. Taigi, balsas „o“ žodžio pradžioje be akcento ar iš anksto įtemptų skiemenų gali būti išreikštas kaip „a“: nuo (a) roko, (a) rona. Nepakartotuose skiemeniuose vietoj raidės „o“, gali būti aiškinamas neaiškus garsas, pavyzdžiui, kaip pirmasis žodžio „galva“ skiemuo.
Balso garsas „ir“ išreiškiamas kaip „s“ po išankstinės pozicijos, tvirtas konsonantas arba nuolatinis dviejų žodžių tarimas. Pavyzdžiui, „pedagoginis institutas“, „juokas ir ašaros“.
Kalbant apie bendrystių tarimą, taivadovaujasi apsvaiginimo ir asimiliacijos įstatymais. Pasibaisėję prieštaringi priešininkai, kurie yra būdingi rusų kalbai, yra apsvaiginti. Pavyzdžiui, žodis „ramstis“, paskutinė raidė, kurioje yra pasibaisėtinas ir tariamas „n“. Yra daug tokių žodžių.
Daugeliu žodžių, o ne garsas „h“, reikėtų ištarti „sh“ (žodis „kas“), o raidės „g“ pabaigose rašoma kaip „c“ (žodžiai „mano“, „niekas“ ir kiti).
Kaip minėta, ortoepinės normosspręsti pasiskolintų žodžių tarimą. Paprastai tokie žodžiai yra vartojami kalboje, ir tik kartais gali turėti savo savybes. Viena iš labiausiai paplitusių taisyklių yra priebalsių švelninimas prieš „e“. Tai gali būti vertinama kaip „fakultetas“, „kremas“, „paltai“ ir kt. Tuo pačiu metu kai kuriais žodžiais tarimas gali skirtis („dekanas“, „teroras“, „terapija“).
Orthoepijos normos - tai taip pat yra streso nustatymo norma, kuri nėra nustatyta rusų kalba. Tai reiškia, kad skirtingose gramatinėse formose žodis „stresas“ gali skirtis („ranka“ - „ranka“).
Atminkite teisinga kalba yra raktas į sėkmę. Ji turi būti nuolat tobulinama ir plėtojama. Geriau dar kartą pažvelgti į ortoepinį žodyną, o ne įprasti elementarias ir juokingas tarimo ar streso klaidas. Kalbėk gražiai!
