Atrodytų, kad atsakymas į klausimą „Atgaila yra tai, kątoks? “yra paprastas, tačiau tik nedaugelis gali atskirti atgailą nuo atgailos, nes jie mano, kad šie žodžiai reiškia tą patį dalyką, tačiau vis tiek yra skirtumų. Taigi, jei mes kalbame apie atgailą, tai kaltės jausmas, savotiška dvasinė patirtis ir šiek tiek daugiau nei atgaila, kurią pajuntate tik tada, kai tikrai gailitėsis už tobulą poelgį.
Atgailos žmogus prisipažįsta Viešpačiui, kadeina klaidingu keliu ir ilgisi kelio į tiesą. Jis mato savo nuodėmes ir smerkia save ne tik už neslepiančius veiksmus, bet ir už tai, kad pateko į šią nuodėmingą būseną.
Taigi kai žmogus dėl kažko atgailauja, jis privaloatsisakyti jo padarytos nuodėmės, grįžti į geradario kelią ir tada nebedaryti to, ko turi tiek gailėtis. Tada kas yra atgaila visa žodžio prasme?
Pažymėtina, kad jų vis dar yraatgailos ir atgailos skirtumai. Atgailos metu reikia atsiprašyti, o tai neabejotinai turi pakeisti gyvenimą į gerąją pusę (atgailos vaisius), o atgaila yra paprastas apgailestavimas, nieko daugiau.
Paimkite iš Biblijos pasakojimo daugiau pavyzdžiotikslus patikslinimas. Juk Judas išdavė savo mokytoją Jėzų Kristų už 30 sidabrinių monetų ir labai atgailavo. Jo žodžiai buvo: „Aš nusidėjau išdavęs nekaltą kraują“. Tačiau jis pakabino save, nes negalėjo atgailauti. Tačiau apaštalas Petras, tris kartus atsisakęs Kristaus, vis dėlto atnešė Viešpačiui atgailos vaisių - visą gyvenimą, apgailestaudamas dėl to, kas nutiko, jis praplovė veidą ašaromis.
Mes jau susidorojome su atgaila ir atgaila bendrais bruožais, bet dabar turime įrašyti apgailestavimą į visą vaizdą, be šio jausmo negalime pasiekti nei vieno, nei kito.
Be abejo, tai prasideda apgailestaujantgilus gailėjimasis, po kurio vyko nuoširdi atgaila. Iš tikrųjų apgailestavimas yra liūdesio, nerimo ir nuoskaudos jausmas dėl negalėjimo nieko grąžinti. Apgailestavimas gali reikšti gailestį ir užuojautą kažkam.
Paliečiant klausimą, kas yra atgaila, apgailestavimas ir atgaila, viena vertus, tuos pačius aiškinimus galima pritaikyti jų apibrėžimams, tačiau taip pat galime pasakyti, kad tai yra tos pačios grandinės saitai.
Pirma, žmogus įsipareigoja kažkokįneteisėtas veiksmas, kuriam laikui bėgant jam pasidaro gėda - šitaip pradeda veikti jo sąžinė, kuri bus blogesnė už bet kurį teisėją, o tada kaltas apims gailesčio jausmas. Atgaila ateina po viso šito, kai žmogus visiškai supranta ir sutinka su savo klaida, o kai nori ištaisyti save ir rasti išeitį iš šios situacijos, jis ateina į atgailą prisipažinimui.
Žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau atsirandaatgailos poreikis norint gauti moralinį ir moralinį apsivalymą. Atgaila lemia gilų savo nuodėmės, gailesčio ir sielvarto supratimą, ryžtingą norą to nekartoti ateityje ir pataisyti save poelgiu ir mintimi.
Atgaila yra graikų kalbos žodis, kuris pažodžiui reiškiaminčių ar minčių pasikeitimas. Atgailaudamas žmogus ne tik suvokia savo nuodėmingumą, bet ir yra tvirtai pasirengęs kovoti su savo blogais polinkiais ir aistromis. Ši proto būsena derinama su prašymu ar malda padėti Dievui. Ir tik nuoširdžiai ir nuoširdžiai atgailaudama atvira siela gauna tą malonės kupiną išgydymą, kuris neleidžia sielai vėl paskęsti nuodėmėje.
Stačiatikybėje yra sakramentas, kuris taip vadinamas - Atgaila, kuriame tas, kuris išpažįsta savo nuodėmes, su akivaizdžiai gautu kunigo atleidimu, pats yra nuodėmių leidžiamas Viešpaties.
Atgaila dažniausiai būna prieš SakramentąKomuniją, nes ji paruošia sielą dalyvauti Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju. Atgailos sakramento poreikis slypi tame, kad po Krikšto sakramento žmogus tampa krikščioniu. Taip nuplovęs savo nuodėmes, jis ir toliau nusideda per savo prigimtinės žmogiškosios prigimties silpnumą. Būtent šios nuodėmės atskiria žmogų nuo Viešpaties ir uždeda tarp jų barjerą. Savo jėgomis žmogus niekada negalės įveikti šios skaudžios pertraukos, jei nebūtų atgailos, padedančios išsaugoti krikštu įgytą sąjungą su Dievu.
Atgaila visų pirma yra dvasinis darbas, dėl kurio žmogaus padaryta nuodėmė jam tampa neapykanta.
Evangelijoje pagal Luką sakoma: „Jei neatgailausite, visi žūsite vienodai“. Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio nei dėl devyniasdešimt devynių teisių žmonių, kuriems nereikia atgailauti.
Žmogus praleidžia visą savo žemiškąjį gyvenimąnuolat kovodamas su nuodėme, jis turi stiprių pralaimėjimų ir kritimų. Tačiau, nepaisant to, tikras krikščionis neturėtų pasiduoti nusivylimui, bet kokiu atveju jam reikia pakilti ir tęsti savo kelią, nes Dievo gailestingumas yra begalinis. Turime paimti savo kryžių ir sekti Kristumi.
Atgailos vaisius yra susitaikymas su Dievu, susu savo sąžine ir žmonėmis ir įgyti dvasinį džiaugsmą, kai esu išlaisvintas iš bausmių už išpažintas nuodėmes amžiname gyvenime. Tai bus atsakymas į klausimą: "Kas yra atgaila?"
