Žodis „barbaras“ gyvuoja labai ilgą laiką.Jį galima rasti senosios bažnytinės slavų, senosios rusų ir šiuolaikinės kalbose. Šio termino atsiradimo istorija yra nepaprastai įdomi. Straipsnyje bus nagrinėjama žodžio „barbaras“ reikšmė ir kaip jis pasikeitė laikui bėgant. Kiekviena era padarė savų šios sąvokos pakeitimų ir savaip ją interpretavo.
Jis yra visur ir naudojamasdaugelio tautų. Taip yra dėl to, kad žodis turi senovės kilmę ir laikui bėgant buvo pradėtas vartoti ne tik jo išvaizdos srityje, bet ir visame pasaulyje.
Tai ši puiki šalis, modernumo lopšyscivilizacija, davė pasauliui naują žodį. Graikai taip vadino visus svetimšalius prieš tūkstančius metų. Jiems barbaras yra bet kuris užsienietis, gyvenęs už Graikijos, o vėliau ir Romos valstybės ribų. Žodžio etimologija vis dar prieštaringa. Manoma, kad tai yra nesuprantamų ir graikams svetimų kalbų onomatopoėja - var-var. Šis žodis turėjo niekinamą reikšmę, nes kitas gentis graikai laikė mažiau išsilavinusiomis ir kultūringomis. Tačiau daugelis mokslininkų nesutinka su šia versija ir mano, kad šis terminas turėjo neutralią reikšmę.
Be to, iš pradžių senovės graikai šia sąvoka vadino visus, kurie kalbėjo skirtinga kalba, ir tik tada pradėjo ją naudoti konkrečiai kitoms tautoms apibūdinti.
Vėliau žodis perėjo romėnams, bet gavokita prasmė. Romos valstybės gyventojams barbaras yra nemandagus, neišsilavinęs žmogus. Taigi jie pradėjo vadinti šiaurines tautas, kurios kultūrine raida gerokai atsiliko nuo Balkanų pusiasalio ir Italijos gyventojų.
Graikiškai barbaras skambėjo kaip barbaras.Lotyniškas pavadinimas yra barbarus ta pačia prasme (svetimas, svetimas). Įdomu tai, kad šiuolaikinėje prancūzų kalboje yra žodis barbare. Tai reiškia „žiaurus, barbariškas“ ir labai panašus į kitą žodį – barbe (barzda). Kalbininkų teigimu, šis panašumas nėra atsitiktinis. Senovės graikai mieliau dėvėjo tvarkingas mažas barzdas, kurios buvo riestos ir pateptos aromatiniais aliejais. Kaimynystėje gyvenančios šiaurės gentys nesirūpino savo plaukų ir barzdos grožiu, todėl atrodė netvarkingos.
Jei tiki tų metų rašytiniais šaltiniais,pirmą kartą ši sąvoka pritaikyta VI amžiaus pabaigoje. pr. Kr NS. Graikų istorikas Hekatėjas Miletietis. Graikai nepriėmė daugelio savo kaimynų įpročių ir papročių, pavyzdžiui, triukšmingų skitų ir trakiečių puotų. Apie tai rašė poetas Anakreonas. Filosofas Herakleitas savo raštuose vartojo tokią metafizinę sąvoką kaip „barbarų siela“. Taigi laikui bėgant šis žodis ėmė įgauti vis neigiamą atspalvį. Barbaras – užsienietis, kuriam būdingas bendras žemas kultūrinio išsivystymo lygis ir kuriam trūksta graikams priimtinų moralės normų ir elgesio taisyklių.
Lūžis buvo graikų ir persų karai,sunkus prieš helenus. Pradėjo formuotis neigiamas negraikų kilmės žmogaus įvaizdis ir susikūrė barbaro stereotipas – bailus, klastingas, žiaurus ir nekenčiantis Graikijos.
Tada buvo laikotarpis, kai atsirado domėjimasis svetima kultūra ir net susižavėjimas ja.
IV-V a. n. e., Didžiosios tautų migracijos epochoje šis žodis vėl įgavo neigiamą įvertinimą ir buvo siejamas su žiauriomis įsibrovėlių-laukinių gentimis, sunaikinusiomis Romos civilizaciją.
Kokias tautas taip vadino senovės graikai? Kaip minėta aukščiau, tai buvo šiaurinės gentys: germanai, slavai, skitai, taip pat keltai ir trakiečiai.
I amžiuje. pr. Kr NS.Germanų gentys bandė užimti Romos Galijos provinciją. Tada juos atmetė Julijus Cezaris. Užpuolikai buvo nuvaryti atgal per Reiną, palei kurį nusidriekė siena tarp romėnų ir barbarų pasaulio.
Visos minėtos gentys turėjo panašų gyvenimo būdą. Jie vertėsi galvijų auginimu, žemdirbyste ir medžiokle. Jie mokėjo audimą ir keramiką, mokėjo apdirbti metalą.
Atsakant į klausimą, kas yra barbarai, jums reikiaprisiliesti prie jų kultūrinio lygio. Jis nepasiekė tokių aukštumų, kokių pasiekė graikų civilizacija, tačiau šios gentys taip pat nebuvo neišmanančios ir laukinės. Pavyzdžiui, skitų ir keltų meistrų gaminiai laikomi vertingais meno kūriniais.
Senovės samprata buvo pasiskolinta iš graikų ir romėnų Vakarų Europoje ir Bizantijoje. Tai pakeitė prasmę. Barbaras yra ateistas, kaip tada tikėjo krikščionių ir katalikų dvasininkai.
Žodis „barbaras“ giriasi, kad taip yrabėgant amžiams jo reikšmė kito. Senovės graikams tai reiškė svetimšalį, gyvenusį už šalies ribų, romėnai taip vadino gentis ir tautas, kurios įsiveržė į imperijos teritoriją ir ją sunaikino. Bizantijai ir Vakarų Europai šis žodis tapo pagonybės sinonimu.
Šiandien ši sąvoka vartojama perkeltine prasme. Sveiku protu barbaras yra žiaurus, neišmanantis žmogus, griaunantis kultūros paminklus ir vertybes.
Įdomu tai, kad žodis neprarado savo aktualumo ir, nepaisant senovinės kilmės, vartojamas ir šiandien.
