Aristotelio metafizika. Protas visuomet laimės!

Puikus senovės Graikijos mąstytojas Aristotelis(g. 348 m. pr. m. e.) domisi empiriniais mokslais. Mėgstamiausias Platono studentas, jis gerai išmoko savo filosofijos, tačiau vis dėlto ją kritikavo. Aristoteliui priklauso gerai žinoma frazė apie Platoną, draugystę ir tiesą. Aristotelio darbai, skirti plačiajai visuomenei, išliko tik fragmentais, tačiau studentams skirti darbai išliko iki šių dienų.

Siūlymu pradėtas vartoti žodis „metafizika“Andronikas iš Rodo, surinkęs Aristotelio darbus. Jo darbų rinkinį sudarė 14 knygų: logikos, gamtos mokslų, būties knygų, etikos, estetikos, biologijos ir politikos darbų. Metafizika buvo vadinama būties skyriumi, esančiu po fizikos tyrimų (išvertus iš senovės graikų kalbos - „meta“ reiškia „toliau“).

Metafizikoje senovės graikų filosofas apibūdinoištakų doktrina, padėjusi išminties pamatus. Aristotelio metafizika apibūdina keturias aukštesnes būties priežastis (jos taip pat yra pradžia). Vietoj trigubos platoniškos struktūros (daiktų, idėjų ir materijos pasaulio) jis pasiūlė dvigubą, apimančią tik materiją ir formą. Aristotelio metafizika trumpai atrodo taip:

1. Materija arba viskas, kas egzistuoja objektyviai -nepriklausomai nuo stebėtojo. Materija yra nesunaikinama ir amžina, pasyvi ir inertiška, joje gali atsirasti įvairūs dalykai. Pirminė materija pasireiškia penkių pirminių elementų pavidalu, jie taip pat yra elementai - oras, ugnis, vanduo, žemė ir dangiškoji substancija - eteris.
2. Forma. Aukštasis protas sukuria įvairias formas iš monotoniškos materijos. Daikto egzistavimas yra formos ir materijos vienybė, o forma yra aktyvus ir kūrybingas principas.
3. Pagrindinis visų formų, visatos viršūnės ir priežasties, nematerialaus ir amžino Dievo, judintojas. Atspindi momentą, nuo kurio prasideda daikto egzistavimas.
4. Tikslas arba „ką už ką“. Kiekvieno daikto egzistavimą pateisina koks nors tikslas; aukščiausias tikslas yra geras.

Kaip matyti iš pirmiau išdėstytų dalykų, vienas išPagrindinės filosofijos kategorijos per visą jos istoriją nuo Antikos iki šių dienų tapo koncepcija, kurią inicijavo Aristotelis. Fizika tiria objektyvius reiškinius, o metafizika - tai, kas peržengia fizinių reiškinių ribas ir yra jų priežastis. Sąvokų tęstinumą galima pastebėti šiuolaikiniame žodžio sinonimizavime: metafizinis - nematomas, nepasireiškiantis, idealus, ekstrasensorinis.

Aristotelio metafizika skelbia medžiagos ir idealo, formos ir materijos vienybę. Natūralūs dėsniai remiasi sąveika

priešingybės - diena-naktis, geras-blogis, vyras-moteris, iš viršaus į apačią, kurios formuoja ugnį, orą, vandenį ir žemę ir gali transformuotis viena į kitą
sąveikos galios dėka. Remiantis jo teorija, kokybinės esybės savybės yra pirminės, palyginti su kiekybinėmis.

Pirmasis metafiziko Aristotelio žinių etapastvirtina juslines žinias per pojūčius. Logiką, be kurios žinios neįsivaizduojamos, Aristotelis laiko organiniu mokslu, nes tai yra būties tyrimo įrankis (organonas). Tačiau aukščiausia pakopa yra racionalus pažinimas, kuris susideda iš bendrų dalykų ieškojimo atskiruose reiškiniuose ir dalykuose.

Aristotelio metafizikas pagrindinį žmogaus pranašumą vadina protu.