Речь делится на два основных противопоставленных vienas kitam ir tam tikru atžvilgiu susijęs tipas. Tai žodžiu ir raštu. Jie išsiskyrė savo istorine raida, todėl atranda įvairius kalbinių priemonių organizavimo principus. Bendrosios literatūrinės kalbos priemonės, jungiančios žodžiu ir raštu kalbą, yra sinoniminių serijų formavimo ir funkcionavimo pagrindas. Knygos, rašomos žodžiu ir žodžiu, skiriančios jas viena nuo kitos, yra naudojamos visų rūšių, tačiau atvirkščiai, joms yra prieinami tam tikri apribojimai.
Žodinis yra pagrindinis veiksnysderinant įvairias atmainas, į kurias skirstoma žodinė kalba. Rašytinės kalbos savybės realizuojamos knygos rašymo tipo atmainomis. Žinoma, forma nėra vienintelis vienijimosi veiksnys. Bet kalbant žodžiu, iš anksto nustatomas specifinių kalbinių priemonių, skiriančių žodinę kalbą nuo rašytinės, formavimasis ir veikimas. Kalbos savybės yra susijusios su jos generavimo pobūdžiu. Panagrinėkime tai išsamiau.
Formos skirtumas pagrįstas giluminiupsichofiziologinis skirtumas. Psichologai nustatė, kad sakytinės ir rašytinės kalbos generavimo ir suvokimo mechanizmai nėra vienodi. Kai generuojamas kalbos rašymas, visada yra laiko apgalvoti oficialų teiginio planą, dėl kurio jo struktūrizuotumo laipsnis yra aukštas.
Atitinkamai, skaitydami visada galitesustokite, giliau pagalvokite apie tai, kas parašyta, palydėkite tai su savo asmeninėmis asociacijomis. Tai leidžia tiek rašytojui, tiek skaitytojui perkelti reikalingą informaciją iš pagrindinės atminties į ilgalaikę. Ne taip kalbant ir klausantis. Skambi istoriškai pirminė žodinė kalba turi savų bruožų. Kalbos savybes šiuo atveju lemia tai, kad tai yra tam tikras srautas, kurį tik tada, kai jis yra sukurtas, kalbantysis gali nutraukti pagal savo ketinimus nutraukti arba sustabdyti informaciją. Kita vertus, klausytojas privalo laiku sekti kalbančiuoju jo priėmime, ir jis ne visada turi galimybę sustoti ten, kur reikia gilesniam mąstymui. Todėl suvokiant sakytinę kalbą daugiausia veikia trumpalaikė atmintis. Kalbos savybės šiuo atveju yra tokios, kad ji yra spontaniška, vienkartinė, jos negalima pakartoti dar kartą tokia forma, kokia ji jau buvo ištarta.
Mokantis užsienio kalbos perpasirengimas pamokai, kiekvieną sakinį galite paruošti iš anksto, tačiau pačioje pamokoje tai neveiks: norint atlikti spontanišką gamybą reikia iš naujo išleisti kalbos dalis sklandžiu kalbos srautu. Žodinės kalbos bruožas yra tas, kad jos negalima visiškai paruošti, ji yra kuriama automatiškai. Jei kalbėtojas intensyviai ją valdys, ji praras spontaniškumo ir natūralumo kokybę. Visiškai kontroliuoti save galima tik lėtoje edukacinėje kalboje, o jos nenatūralus tempas išduoda neoriginalų pobūdį.
Iš spontaniškos kalbos, išplaukiaatskirti paprastą rašytinio teksto dubliavimą, kurį atlieka pranešėjai, menininkai ir kartais vedėjai. Toks įvertinimas tekste nieko nekeičia, ir nors skamba, bet išlieka toks, koks buvo parašytas. Tuo pačiu išsaugomos rašytinės kalbos savybės, visos jos savybės. Iš žodingumo joje pasirodo tik intonacijos kontūras ir galimas fonetinis išraiškingumas. Tai yra, keičiasi kalbos garsų akustinės savybės. Įdomus E. A. Bryzgunovos pastebėjimas, kuris palygino aktorių dubliavimą tuo pačiu tekstu: jie buvo skirtingi. Tai reiškia, kad kai tik atsiranda žodinės kalbos elementas, šiuo atveju intonacija, atsiranda neatitikimų dėl individualizavimo.
Nuosekli žodinė kalba visada yra individuali.Rašant tai nėra įprasta visų veislių savybė. Tik meninė ir iš dalies nestandartinių laikraščių žanrų kalba yra individuali. Kiekvienas kalbėtojas turi savo būdą, kuris apibūdina žmogų kaip asmenį jo psichologinių, socialinių, net profesinių savybių ir bendros kultūros požiūriu. Tai galioja ne tik šnekamojoje kalboje. Pavyzdžiui, parlamente kiekvieno deputato kalba išryškėja jo asmeninės savybės ir intelektinės galimybės, pateikiamas jo socialinis portretas. Žodžiu nuosekli kalba klausytojui dažnai reiškia daugiau nei kalboje esanti informacija, dėl kurios kalba vyksta.
Jei atsigręžtume į dalijimosi veiksnius, veikimąžodžiu kalbant, paaiškėja, kad be tų, kurie veikia knyginio tipo, čia yra keletas papildomų. Kai kurios žodinės kalbos savybės yra būdingos visam žodžiu kalbamam tipui ir yra jai būdingos, priešingai nei parašyta knygoje, šiuolaikinę rusų literatūros kalbą skirstant į dvi dalis. Kiti dalyvauja nustatant paties žodinio tipo atmainas. Išvardijame šiuos papildomus veiksnius. Tokios kalbos savybės yra adresavimas, situacija, kalbos išvaizda (monologų ir dialogų naudojimas).
Žodžiu visada kalbama irtiesiogiai klausytojui, kuris suvokia jį tuo pačiu metu kaip ir jo, kaip adresato, gamybą čia ir dabar. Į įvairiausias technines gudrybes, pavyzdžiui, uždelstą ir vėliau atkuriamą įrašą, gali būti neatsižvelgiama, nes jie neatima iš komunikacinio veiksmo pagrindinio dalyko: momentinio suvokimo, kur svarbus laiko sinchroniškumas. Kalbos adresatas gali būti: a) individualus; b) kolektyvas; c) masinis.
Šie trys žodinės literatūros nukreipimo tipaikalba, sutampanti su kitų jos padalijimo veiksnių veiksmu (visi šie veiksniai, įskaitant kreipimąsi, yra vienakrypčiai), dalyvauja renkantis tris žodinės literatūrinės kalbos atmainas (žodinės-šnekamosios literatūrinės kalbos tipas): 1) žodinė-šnekamoji; 2) žodinis mokslinis; 3) radijas ir televizija.
Čia taikymas nėra tiesioginis:popierius tarnauja kaip tarpininkas tarp teksto autoriaus ir skaitytojo, ir tai leidžia atidėti skaitymą tiek, kiek jums patinka, tai yra, pašalinti fizinio laiko faktorių, o pati kalba yra apdovanota spontaniškumo ir savybių savybėmis. pakartotinis naudojimas. Skirtingai nuo žodinės kalbos, patarlė „Žodis nėra žvirblis, jei išskrenda, negali jo pagauti“ jam netaikytina. Toks netiesioginis taikymas negali būti padalijimo veiksnys.
Pagrindinės kalbos savybės taip pat apimasituaciškumas. Tai būdinga šnekamajam tipui, kai situacija kompensuoja žodžiu neišreikštą prasmę, bet kokį nuvertinimą ir netikslumus. Paprastai tai laikoma išskirtine sakytinės kalbos savybe, tačiau, griežtai tariant, ji vis atrandama. Tai rodo, pavyzdžiui, poetinės kalbos analizė, kai norint tiksliai suprasti ir pajausti eilėraštį reikalingas biografinis komentaras. Apskritai, tokio pobūdžio komentarai, pateikiantys bet kokio žanro meno kūrinį, leidžia praturtinti autoriaus intencijos suvokimą ir supratimą. Prie situacijos suvokimo pridedama bendra kalbėtojo ir klausytojo appercepcijos bazė, jų žinių ir gyvenimo patirties bendrumas. Visa tai leidžia daryti žodines užuominas ir iš pirmo žvilgsnio suteikia supratimą. Iš dalies situacinis pobūdis taip pat būdingas kalbant bendrai. Pavyzdžiui, mokytojas žino, kokius mokinius turi, ką žino ir gali, kuo domisi. Masiškai adresuoti tekstai nėra situaciniai. Taigi jis veikia kaip veiksnys, skirtas izoliuoti šnekamąją kalbą, ir kaip neišsamus veiksnys, apibūdinantis žodinę mokslinę kalbą. Natūralu, kad situacija negali būti būdinga bet kokio tipo rašytiniam tipui.
Kalbant apie monologinių irdialoginiai tipai, ši rašytinių ir žodinių tipų savybė, skirstant literatūros kalbą į atmainas, pasireiškia skirtingais būdais. Rašytiniame knygoje jis nevaidina dalijimosi faktoriaus vaidmens, žodžiu-šnekamojoje - toks. Taip yra dėl skirtingo monologo ir dialogo santykio raštu ir žodžiu. Rašant knygą, mokslinė kalba paprastai yra monologas, tačiau net joje galima įžvelgti dialogiškumo ženklų. Nors su tuo galima nesutikti: jei jie egzistuoja, jie nėra tiesioginiai, bet netiesioginiai. Verslo kalba gali būti išreikšta monologo forma, tačiau pavieniai (dažniausiai) sakiniai, išreiškiantys užsakymą, prašymą, nurodymą, užsakymą ir kt., Turintys žodinę imperatyvios (imperatyvios) nuotaikos formą, forma ir organizacija yra artimi dialogui kopija. Laikraščių straipsniai paprastai yra monologiški, tačiau juose gali būti dialogo elementų, imituojančių klausimus skaitytojui ir jo numatomus atsakymus, tuo tarpu tiesioginis dialogas vyksta interviu, susirašinėjimo su skaitytojais, atsakymų į klausimus ir pan. Žodinės kalbos atveju dialogas herojų bendravimo priemonės, o autoriaus kalba eina monologu. Tačiau yra žanrų, kurie yra visiškai dialogiški. Mes, žinoma, kalbame apie pjeses ir dramą kaip apie meno formą. Apskritai paaiškėja, kad kaip susiskaldymo veiksnys dialogas - monologas pasirodo neaiškiai, bet akivaizdžiai rodo dialogiškumo padidėjimą iš kairės į dešinę.
Kalbant žodžiu, jis iš esmės skiriasisantykis. Tai lemia tai, kad dėl to dialoginiai ir monologiniai kalbos tipai turi skirtingą organizaciją, būtent: monologas yra segmentų sintaksė, dialogas yra trumpos, griežtos, specialiai šnekamosios sintaksės, pokalbio pastabos. struktūra. Be abejo, rašytinis dialogas taip pat turi savų sintaksinių bruožų, palyginti su monologu, kuris yra daugybės sintaksinių modelių, viso rašomosios kalbos turtų įgyvendinimo erdvė. Bet čia dialoginių ir monologinių tipų skirtumai nereiškia tokių esminių sintaksės skirtumų, kai dialogo erdvėje formuojami būtent pokalbio modeliai. Apskritai, kalbant žodžiu, dialogiškumas mažėja iš dešinės į kairę. Žodžiuose moksliniuose žodžiuose to reikia iki minimumo. Dialogo ir monologo lygybė leidžia, be kitų susiskaldymo veiksnių, išskirti žodinę kalbą kaip savarankišką įvairovę, kuri šiuo pagrindu atskirta nuo radijo ir televizijos bei žodinės mokslinės kalbos.
