Kaip įprasta manyti, Biblijos esmė išdėstyta eilutėje „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad tas, kuris juo tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.
Biblija yra religinių tekstų rinkinys, kuris turipožiūris į judaizmą ir krikščionybę bei pripažintas šiose religijose kaip šventas. Tikėjimų skelbiami tekstai vadinami kanoniniais. Krikščionybėje Bibliją sudaro dvi reikšmingos dalys - Senasis ir Naujasis Testamentai. Judaizme Naujasis Testamentas nepripažįsta, kaip viskas, kas susiję su Kristumi, yra ginčijama. Dėl jos egzistavimo kyla abejonių arba jis priimamas su didelėmis išlygomis.
Senajame Testamente kalbama apie Biblijos dalį, sukurtą mikikrikščioniškoji epocha. Tai pasakytina ir apie žydų įsitikinimus. Sandorą sudaro kelios dešimtys knygų, kurių skaičius skiriasi krikščionybe ir judaizmu. Knygos suskirstytos į tris dalis. Pirmasis vadinamas Įstatymu, antrasis - Pranašai, o trečiasis - Šventasis Raštas. Pirmasis skyrius dar vadinamas „Mozės penkiakovu“ arba „Tora“. Žydų tradicija siekia Mozės užrašytą dieviškąjį apreiškimą Sinajaus kalne. Skyriuje „Pranašai“ yra šventraščių, sukurtų laikotarpiu nuo Išėjimo iš Egipto iki Babilonijos nelaisvės. Trečiojo skyriaus knygos priskiriamos karaliui Saliamonui ir kartais vadinamos graikišku terminu - psalmės.
Naujojo Testamento knygos sudaro antrąją dalįKrikščioniška Biblija. Jie nurodo žemiškojo Jėzaus Kristaus egzistavimo laikotarpį, jo pamokslus ir žinutes jo mokiniams-apaštalams. Naujojo Testamento pagrindą sudaro Evangelijos - iš Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Knygų, vadinamų „evangelistais“, autoriai buvo Kristaus mokiniai ir tiesioginiai jo gyvenimo, nukryžiavimo ir stebuklingo Prisikėlimo liudininkai. Kiekvienas iš jų savaip nustato įvykius, susijusius su Kristumi, atsižvelgiant į tai, kas buvo pabrėžta kaip pagrindinė. Evangelijos perteikia Jėzaus žodžius, jo pamokslus ir palyginimus. Jono evangelija laikoma naujausia kūrybos laiku. Tai tam tikru mastu papildo pirmąsias tris knygas. Svarbią vietą Naujajame Testamente užima Šventųjų apaštalų darbų ir Laiško knygos, taip pat Jono Teologo Apreiškimas. Laiškuose atsispindi Apaštalų ir to laikmečio bažnyčių bendruomenių krikščioniško mokymo aiškinimas. O Jono Teologo Apreiškimas, dar vadinamas Apokalipsiu, pateikia pranašišką antrojo Išganytojo atėjimo ir pasaulio pabaigos pranašystę. Šventųjų apaštalų darbų knygoje kalbama apie laikotarpį po Kristaus Žengimo į dangų. Jis, skirtingai nei kiti Naujojo Testamento skyriai, turi istorinės chronologijos formą ir apibūdina įvykių raidos sritis bei juose dalyvavusius žmones. Be kanoninių Naujojo Testamento knygų, yra ir apokrifų, kurių Bažnyčia nepripažįsta. Kai kurie jų priskiriami eretinei literatūrai, kiti laikomi nepakankamai patikimais. Apokrifai daugiausia yra istoriniai, prisidedantys prie krikščioniškos doktrinos ir jos kanonų formavimo supratimo.
Bibliją sudarančios knygos yra ne tikJudėjų ir krikščionių tradicija. Jie ne mažiau svarbūs islamui, kuris pripažįsta kai kuriuos apreiškimus ir asmenis, kurių poelgiai juose aprašyti. Musulmonai pranašais pripažįsta ne tik Senojo Testamento veikėjus, tokius kaip Abraomas ir Mozė, bet ir Kristų laiko pranašu. Savo prasme Biblijos tekstai siejami su Korano eilutėmis, todėl jie patvirtina mokymo tiesą. Biblija yra religinio apreiškimo šaltinis, būdingas trims pasaulio religijoms. Taigi didžiausi pasaulio prisipažinimai yra glaudžiai susiję su knygų knyga ir pripažįsta joje sakomus dalykus kaip savo religinio pasaulio suvokimo pagrindą.
Skirtingos Biblijos dalys buvo sukurtos skirtingailaikas. Ankstyviausios Senojo Testamento tradicijos buvo parašytos hebrajų kalba, o kai kurios vėlesnės - aramėjų kalba, kuri buvo šnekamoji žydų gatvės kalba. Naujasis Testamentas buvo parašytas senovės graikų kalbos tarmiška versija. Plintant krikščionybei ir skelbiant doktriną tarp skirtingų tautų, atsirado poreikis išversti Bibliją į labiausiai prieinamas savo laikmečio kalbas. Pirmasis žinomas vertimas buvo lotyniška Naujojo Testamento versija. Ši versija vadinama „Vulgata“. Ankstyvieji Biblijos vertimai apima koptų, gotų, armėnų ir keletą kitų knygų.
Romos katalikų bažnyčia buvo neigiamaišversti Bibliją į kitas kalbas. Buvo tikima, kad tai sutrikdys Šventojo Rašto prasmės perdavimą, kurį lemia skirtingose kalbose būdingas terminologijos skirtumas. Todėl Biblijos vertimas į vokiečių ir anglų kalbas tapo ne tik įvykiu kalbotyros srityje, bet ir atspindėjo reikšmingus pokyčius krikščioniškame pasaulyje. Biblijos vertimą į vokiečių kalbą atliko protestantizmo pradininkas Martinas Liuteris. Jo veikla paskatino gilų susiskaldymą Katalikų Bažnyčioje, daugybės protestantų judėjimų sukūrimą, kurie šiandien sudaro didelę krikščionybės dalį. Angliški Biblijos vertimai, sukurti nuo XIV amžiaus, taip pat buvo pagrindas atskirti kai kuriuos krikščionis aplink anglikonų bažnyčią ir formuoti atskirus protestantų mokymus.
Svarbus krikščionybės plitimo etapas buvoIX amžiuje vienuolių Kirilo ir Metodijaus Biblijos vertimą į senąją bažnytinę slavų kalbą. e. Liturginių tekstų iš graikų kalbos perpasakojimas pareikalavo kelių problemų sprendimo. Pirmiausia reikėjo apsispręsti dėl grafinės sistemos, sukurti pritaikytą abėcėlės variantą. Nors Kirilas ir Metodijus laikomi rusų abėcėlės autoriais, teiginys, kad jie naudojo jau egzistuojančias slavų raidėmis naudojamas ženklų sistemas, savo darbui jas standartizuodamas, atrodo gana įtikinamai. Antroji problema (galbūt net svarbesnė) buvo tinkamas Biblijoje graikų kalboje išdėstytų prasmių perkėlimas į slavų kalbos žodžius. Kadangi tai ne visada pavyko įgyvendinti, per Bibliją į apyvartą pateko daugybė graikiškų terminų, kurie vienareikšmiškai interpretuojami atskleidžiant jų reikšmę slavų interpretacijoje. Taigi senoji bažnytinė slavų kalba Biblija, papildyta graikiškos terminijos konceptualiu aparatu, sudarė vadinamosios bažnytinės slavų kalbos pagrindą.
Nors senosios bažnyčios slavų kalba yra kalbų pagrindaskalbama daugelio tautų, laikui bėgant kaupiasi skirtumai tarp bendrosios šiuolaikinės kalbos ir pradinio kamieno. Žmonėms tampa sunku suprasti, ką reiškia kasdien vartojami žodžiai. Todėl šaltinio teksto pritaikymas šiuolaikinėms kalbos versijoms laikomas bauginančia užduotimi. Nuo XIX amžiaus Biblijos vertimai į šiuolaikinę rusų kalbą buvo atliekami kelis kartus. Pirmasis iš jų buvo atliktas antroje įvardinto amžiaus pusėje. Rusų Biblija gavo pavadinimą „sinodalas“, nes vertimą patvirtino Šventasis Rusijos stačiatikių bažnyčios sinodas. Tai perteikia ne tik faktinę pusę, susijusią su Kristaus gyvenimu ir skelbimu, bet ir dvasinį jo pažiūrų turinį šiuolaikinio žmogaus suprantamais žodžiais. Biblija rusų kalba sukurta tam, kad šiandieniniam žmogui būtų lengviau teisingai interpretuoti aprašytų įvykių prasmę. Religija veikia sąvokomis, kurios kartais smarkiai skiriasi nuo įprastos kasdienės terminologijos, o vidinės reiškinių prasmės ar dvasinio pasaulio sąsajų atskleidimas reikalauja gilių žinių ne tik bažnyčios slavų ir rusų kalbomis, bet ir ypatingo mistinio turinio, kuris perteikiamas žodžiais. Naujoji Biblija, išversta į rusų kalbą, leidžia tęsti krikščioniškos tradicijos perdavimą visuomenėje, naudojant prieinamą terminologiją ir išlaikant tęstinumą su buvusių laikų asketais ir teologais.
Krikščionybės įtaka visuomenei sukėlė reakcijąnuo religijos priešininkų. Skirtingai nuo Biblijos, mokymai buvo kuriami, apvilkti panašios formos tekstais, kai kurie jų vadinami šėtoniškais (kitas terminas yra Juodoji Biblija). Šių traktatų, kurių kai kurie buvo sukurti dar antikos laikais, autoriai skelbia vertybinius prioritetus, kurie radikaliai prieštarauja krikščionybei ir Jėzaus skelbimui. Jie grindžiami daugybe eretiškų pamokymų. Juodoji Biblija patvirtina materialaus pasaulio vienybę ir viršenybę, o jo centre atsiduria žmogus su aistromis ir siekiais. Savo instinktų ir poreikių tenkinimas yra paskelbtas vienintele trumpo žemiško egzistavimo prasme, todėl bet kokios formos ir veiksmai yra pripažįstami priimtinais. Nepaisant satanizmo materializmo, jis pripažįsta kito pasaulio egzistavimą. Tačiau, kalbant apie jį, skelbiama žemiško žmogaus teisė manipuliuoti ar valdyti šio pasaulio esybes, kad tarnautų savo aistroms.
Krikščionybė yra viena iš labiausiaišiuolaikiniame pasaulyje įprasti religiniai mokymai. Šias pareigas jis ėjo ilgą laiką - bent jau daugiau nei tūkstantį metų. Biblijos teikiami Kristaus mokymai, sandoros ir palyginimai sudaro moralinį ir etinį civilizacijos pagrindą. Todėl Biblija tapo garsiausia knyga pasaulio istorijoje. Jis buvo išverstas į beveik visas šiuolaikines kalbas ir į daugelį pasenusių tarmių. Taigi devyniasdešimt procentų pasaulio gyventojų gali tai perskaityti. Biblija taip pat yra pagrindinis žinių apie krikščionybę šaltinis.
