Šiuolaikiniai mokslininkai supranta socializaciją kaipnuolatinis procesas, kuriame asmuo dalyvauja įvairiuose santykiuose tarp žmonių. Jie yra priklausomi nuo visuomenės. Asmens socialinės raidos plėtra - tai visuotinės žmogiškosios patirties, būtent žinių ir įgūdžių, įsisavinimas ir jų panaudojimas jų darbo veikloje. Ir taip pat viešajame gyvenime.
Sėkminga ikimokyklinio socializacija yra susijusitokios sąvokos kaip „mokymasis“, „švietimas“, „švietimas“, „harmoningos vaiko asmenybės ugdymas“. Šie procesai tampa užbaigti tik tada, kai jie yra sutelkti. Vaiko sociogenezės formavimasis yra labai konkretus momentas, reikalaujantis tiesioginės suaugusiųjų įtakos. Jų specialiai organizuota veikla leidžia lydėti vaiko vystymąsi kaip asmenį, turintį savo nuomonę ir įsitikinimus, todėl šis procesas yra sudėtingas. Ikimokyklinio amžiaus vaikų socializacija gimsta ne tik šeimoje, bet ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose auklėjimo, ugdymo ir darnios vaiko asmenybės ugdymo procesuose. Religinės organizacijos ir priešingos kultūros grupės, turinčios labai skirtingus tikslus ir uždavinius, taip pat gali turėti įtakos mažam asmeniui.
Социализация в детском саду представляет собой specialiai organizuotas procesas, kuriame vaikai susipažįsta ir įvaldo esamos aplinkos aplinką. Kompetentingas DOE pedagoginis darbas, leidžiantis organizuoti visų vaiko pažintinių etapų tęstinumą ir tęstinumą, gali užtikrinti jo palankumą. Vaikų socializacijos tikslas - formuoti jų pasirengimą įsitraukti į tarpasmeninius santykius ir toliau plėtoti kultūrą. Lengvai suprantami vaiko norai, gebėjimai ir gebėjimai.
Šiuo metu socializacijos problemaikimokyklinio amžiaus vaikams skiriamas ypatingas dėmesys. Psichologai ir pedagogai tiria klausimus, susijusius su harmoningu vaikų asmenybės ugdymu ir auklėjimu šeimoje, kurie tiesiogiai veikia jų gebėjimą susipažinti su pasaulio aplinkybe. Jie taip pat sudaro socialinės kompetencijos pagrindus, leidžiančius šiam procesui vykdyti optimaliausią būdą. Būtent šios savybės leis asmeniui sėkmingai veikti visose savo pagrindinėse veiklose. Šiuo metu socialinė kompetencija suprantama kaip vaiko gebėjimas patenkinti poreikius per sąveiką su išoriniu pasauliu, remiantis socialiai priimtinais būdais jų veiklai įgyvendinti.
L.S.Vygotskis, vaikas iš pradžių yra socialinė būtybė, nes jis tiesiogiai priklauso nuo aplinkinių žmonių, ankstyvosiose stadijose - iš tėvų ir kitų šeimos narių, o po to - iš pedagogų ir mokytojų. Tai yra esminis faktas DOE veiklai. Darželio mokytojas yra kultūrinio modelio mažajam žmogui. Sėkminga ikimokyklinio amžiaus vaikų socializacija ir toliau priklausys nuo pedagogo darbo raštingumo. Kadangi jis yra tiesioginis pavyzdys. Sėkmės prasmė yra matoma vaiko kūrybinės socializacijos kontekste ir jo individualizavimu, gebėjimu kurti ne tik save, bet ir naują kultūrą nuolat besikeičiančios būtybės sąlygomis. Ir taip pat prisijungti prie dvasinių ir materialinių vertybių. Kultūros kūrimo galimybė grindžiama visuotinių žmogiškųjų gebėjimų ugdymu, pagrįstu žiniomis ir žinių bei įgūdžių įsisavinimu. Jie tampa mažo asmens įtraukimo į visuomenę pagrindu.
В.Т.Kudryavtseva pažymi, kad kultūros kūrimo procesas neturėtų būti suprantamas kaip naujų dalykų ar idėjų kūrimas, bet kaip kūrybinės vaizduotės realizavimas, gebėjimas sutelkti dėmesį į kitų žmonių požiūrį, savavališkumas, bendrų būdų veikimas su daiktais ir objektais, refleksijos elementų įsisavinimas, jausmingo pasaulio paveikslo kūrimas ir visuotinių mąstymo formų ir moralinio požiūrio į savo rūšį formavimas.
Sėkmingos socializacijos pagrindinės charakteristikosvaikas yra: kompetencija, gebėjimas imtis iniciatyvos, kūrybiškumas, psichinių procesų savarankiškumas ir elgesys apskritai, atsakomybė, savarankiškumas, saugumas, išvystyta savimonė, elgesio laisvė, gebėjimas tinkamai savigarbai.
Mažo žmogaus auklėjime ir vystyme; \ tšeima taip pat vaidina svarbų vaidmenį įgyjant socialinę patirtį. Tai yra šeima, kuri yra pagrindinė švietimo įstaiga, ikimokyklinio amžiaus vaikų socializacija vyksta natūraliai ir neskausmingai. Jos sudarymas grindžiamas kartų tęstinumu.
Specialistai tai jau ne kartą įrodėkad šeima ir vaikų darželis užtikrina vaiko vystymosi ir savirealizacijos kultūros, švietimo ir socialinės bei pedagoginės aplinkos vientisumą ir išsamumą. Sėkminga šeimos ir ikimokyklinio ugdymo sąveika grindžiama kompetentingu ir darniu vienas kito papildomumu, o ne su vienos švietimo įstaigos socialiai reikšmingų funkcijų dubliavimu ir pakeitimu.
